Kas yra ekonomikos sąstingis?
2018 07 18
Sąvoka „ekonomikos sąstingis“ vartojama neišnaudojamų ekonominių išteklių visumai apibrėžti. Gamyklos įrenginių prastovos ar tai, kad žmonės neranda darbo, ekonomistui yra sąstingio požymiai.
Sąstingis paprastai atsiranda tada, kai paklausa, palyginti su tuo, kiek ekonomika gali pagaminti, yra nepakankama. Todėl ekonomistai stebi šį rodiklį, nes jis gali suteikti svarbios informacijos apie tai, kas vyksta ekonomikoje.
Kodėl centriniai bankai stebi sąstingį?
Didelis ekonomikos sąstingis dažniausiai reiškia, kad daug žmonių ieško darbo. Net jei ekonomika pradeda augti, šiuo etapu spaudimas gamintojams didinti darbo užmokestį vis dar yra mažas. Todėl gamintojams nereikia didinti savo produktų kainų didesnėms darbo užmokesčio sąnaudoms padengti. Taigi, pavojaus, kad infliacija taps nekontroliuojama, nėra, o centriniam bankui tai gali reikšti, kad palūkanų normų galima nekeisti. Centrinis bankas net gali svarstyti galimybę imtis priemonių ekonomikai paskatinti, pavyzdžiui, sumažinti palūkanų normas arba pasinaudoti nestandartinėmis priemonėmis, kad infliacija nesumažėtų pernelyg daug ir tai nesitęstų pernelyg ilgai arba neprasidėtų defliacija.
Tačiau po kurio laiko, didėjant užimtumui ir įmonėms gaminant vis daugiau, sąstingis ima mažėti. Netrukus ekonominiai ištekliai pradedami naudoti visu pajėgumu. Darosi sunku rasti naujų darbuotojų, tad norėdami išsaugoti esamus, gamintojai priversti didinti darbo užmokestį. Dėl to galima tikėtis didesnių kainų šuolių. Centriniam bankui tai reiškia, kad, siekiant užtikrinti kainų stabilumą, greičiausiai laikas didinti palūkanų normas.
Tad sąstingio mastas suteikia informacijos apie esamą ir būsimą infliacinį spaudimą ekonomikai. Tai vienas iš rodiklių, pagal kuriuos centrinis bankas priima pinigų politikos sprendimus, t. y. kada didinti arba mažinti palūkanų normas. Labai svarbu, kad šie politiniai sprendimai būtų priimti laiku. Per anksti padidintos palūkanų normos gali trukdyti ekonomikai atsigauti, per vėlai – paskatinti didesnę infliaciją.
Kaip matuojamas ekonomikos sąstingis?
Ekonomikos sąstingį išmatuoti gana sudėtinga ir būtent todėl dėl šio rodiklio tarp ekonomistų dažnai kyla diskusijos. Jam išmatuoti ekonomistai dažnai pasitelkia gamybos apimties atotrūkio rodiklį – tai skirtumas tarp to, kiek ekonomika pagamina (faktinės gamybos apimties) ir kiek gali pagaminti (potencialios gamybos apimties). Faktinė gamybos apimtis matuojama bendruoju vidaus produktu. Potenciali gamybos apimtis – tai prekių, kurias galima pagaminti, ir paslaugų, kurias galima suteikti, tam tikrą laiką veiksmingai išnaudojant ekonominius išteklius, tai yra, darbo jėgą, įrangą, infrastruktūrą ir technologijas, visuma.
Faktinė gamybos apimtis gali būti mažesnė arba didesnė už potencialią. Padėtį, kai faktinė gamybos apimtis yra mažesnė už potencialią, ekonomistai vadina neigiamu gamybos apimties atotrūkiu. Taip nutinka, kai panaudojami ne visi ekonominiai pajėgumai, kitaip tariant, kai susidaro ekonomikos sąstingis. Padėtį, kai faktinė gamybos apimtis yra didesnė už potencialią, ekonomistai vadina teigiamu gamybos apimties atotrūkiu. Taip nutinka, kai paklausa yra labai didelė, o ekonominė veikla yra intensyvesnė, negu įmanoma tvariai palaikyti.
Kadangi potenciali gamybos apimtis yra teorinis dydis ir jos tiesiogiai išmatuoti negalima, ekspertai taiko įvairius jos vertinimo metodus. Todėl vertinimų rezultatai skiriasi. Negana to, centriniams bankams svarbiausio laikotarpio, t. y. nesenos praeities ir dabartinio laikotarpio, potencialios gamybos apimties įverčiai dažniausiai būna labiausiai neapibrėžti. Dėl to ekonomistų diskusijos sąstingio ir gamybos apimties atotrūkio klausimais beveik niekada netyla.